Lenkiamės tiems, kurie formuoja asmenybę

Data

2020 10 04

Įvertinimas
1
9.jpg

Šiandien, spalio 5-ąją, minime Mokytojų dieną. Ar tai svarbu? Dabartiniame pasaulyje kartais atrodo, kad mokytojo darbas svarbus tik jam pačiam. Jis lyg koks tarnas, amžinai nuryjantis nuoskaudas. Kai mokiniai, studentai, kursantai ateina su išankstine nuomone, kad mokykla ir mokytojai – formali neišvengiamybė. Visuomenės požiūriai, laikysenos, pasisakymai irgi kuria mokyklą. Kuria ir mokytoją. Kuria, žinoma, ir stereotipus.

Vis dėlto kokia mokytojo darbo prasmė? Tema plati. Kaip vienu ypu nusakyti? Į ką susitelkti? Turime daug teorinių apibrėžčių, nuorodų valstybės dokumentuose, deklaratyviuose proginiuose sveikinimuose.

Iš esmės mokytojas formuoja asmenybę. Tai nėra taip paprasta, nes visas formavimas yra skausmingas. Ką mokytojas bedėstytų, yra svarbu, kad visa būtų labai tikra, sietųsi su žmonėmis – tada viskas tampa gyva, jaučiama ore, paveiku. Visų svarbiausia yra tai, kas tave gali paveikti, gali išjudinti. Jis turi ne monotoniškai pateikti informaciją, sausą statistiką, bet mokyti – mokyti gyvu pavyzdžiu, mokyti būti žmogumi. Mokykla – tai vieta, į kurią gali grįžti fiziškai ir mintimis. Tai vieta, kur tavęs laukia, nes mokyklai ir mokytojui įdomu, kaip tau sekasi. Vieta, kur gali sulaukti patarimo, užuojautos, vieta, kurioje žino tavo vardą, kas tu esi, ką moki, ką gali, vieta, kurioje gali klysti, kartais būti silpnas, vieta, kurioje puikiai sugyvena skirtingos nuomonės, nėra žudančios konkurencijos ar hierarchijos, vieta, kurioje iš tavęs reikalauja būti savimi, nesitapatinti, neišblukti minioje. Galų gale tai vieta, kurioje mokoma, o ne dėstoma. Svarbiausia, kad bet kurio mokytojo požiūris į dalyką nebūtų formalus, kad būtų siekiama tikrumo. Tikro mokytojo klausoma ne todėl, kad liepta, tikro mokytojo neišeina negirdėti. Mokytojas tas, prieš kurį mokinys jaučia atsakomybę būti ir atsakomybę augti.

Pasieniečių mokyklos kursantams pasisekė. Čia dirba puikūs pedagogai, profesionalai – kiekvienas jų mokys to, ką išmano geriausiai. Jie bus tie, kurie kursantus ves mokslų ir žinių keliu. Praeityje būsimiems pasieniečiams buvo gerokai sudėtingiau. Jie neturėjo savo mokyklos. Tarpukario Lietuvoje pasienio policininkus rengė policijos mokyklos. Kauno aukštesnioji policijos mokykla organizavo viešosios, pasienio, kriminalinės, gelžkelių ir kitų policijos rūšių pareigūnų trumpalaikius ir ilgalaikius kvalifikacijos tobulinimo kursus.

Yra žinoma, kad 1926 m. Rokiškio žemesniojoje policijos mokykloje buvo sušaukta pasienio policininkų laida iš 38 mokinių. Šalia bendrųjų disciplinų jiems buvo dėstomi specialūs, tik šiai profesijai reikalingi dalykai – pasienio policijos tarnyba, muitinių įstatai ir tarifai, pasienio policijos taktika, žemėlapio skaitymas. Būsimieji pasienio policininkai šiuose kursuose išklausydavo 400 valandų mokymą. Kursai tęsėsi 6 mėn., ir jiems pasibaigus, kursantai buvo komandiruoti į tarnybos vietas. Deja, dėl ekonominių sunkumų mokykla buvo uždaryta. 1930 m. buvo suformuoti pasienio policijos mokomieji būriai. Kariško mokslo programa buvo rimta: gimnastika, kariuomenės statutai ir kita papildoma teorinė medžiaga, šaudymo pratimai ir ginklo naudojimas, lauko tarnyba, kautynių pratimai, taktiniai pratimai, topografija, juridinės žinios, švietimas (lietuvių k., tėvynės pažinimas, matematika), sienų apsaugos taktika. Bet nei policijos mokyklos, nei mokomieji būriai neturėjo nuolatinio pedagoginio personalo. Mokytojais-lektoriais buvo aukštesnieji pasienio policijos tarnautojai, barų ir rajonų viršininkai, pasienio policijos vadai, gabesnieji nuovadų viršininkai, vietos teismo darbuotojai, gydytojai, inžinieriai, gimnazijų mokytojai, dvasininkai ir šiaip visuomenės veikėjai. Kaip rašė to meto spauda, „Visi lektoriai dirbo iš pasišventimo, be atskiro atlyginimo. Mokslas visur buvo varomas intensyviai ir sistematingai“. Mokomųjų būrių dėka į pasienio policijos eiles atėjo nemaža tarnybai parengtų pasieniečių – buvo priskaičiuojami keli šimtai.

Tai keletas istorinių faktų, liudijančių, kad pasieniečių mokytojai nuėjo nelengvą, bet labai reikšmingą kelią. Ir jų darbas bus aktualus visada, nes saugoti valstybės sieną reikės VISADA. Pasieniečių mokykloje Medininkuose neseniai lankęsis Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda sakė: „Mūsų visų bendras tikslas yra vienas – kad Lietuva būtų saugesnė, stipresnė ir pasiruošusi atremti bet kokio pobūdžio iššūkius“. Pasak Prezidento, šiandien turime šiuolaikišką, profesionalią, sudėtingiausias užduotis įveikiančią sienos apsaugos instituciją, o tai yra didelis nuopelnas joje dirbusių ir dirbančių žmonių. Nemaža dalis šio įvertinimo priklauso jaunosios kartos pasieniečių mokytojams. Tad būkime jiems dėkingi, elkimės taip, kad kiekvieną dieną jie jaustųsi reikalingi ir svarbūs.

Su Mokytojų diena!