Pavasaris – jau ne už kalnų. Gerai, kad Lietuvoje jų nėra...

Data

2021 02 21

Įvertinimas
0
1-20210218--.jpg

Taip, turime aukštų vietų, kurias vadiname kalnais, nors tai – tiktai kalvos. Kas nežino legendomis apipinto Medvėgalio ar Šatrijos? Ir vis dėlto pirmajame aukščiausių kalvų dešimtuke penkios – Medininkų aukštumoje, visai netoli Pasieniečių mokyklos.

    

Įskaitant patį aukščiausią Lietuvoje geografinį tašką – Aukštoją (beveik 294 m) ir vos vos jam nusileidžiančias Kruopynės (Arklėnų) ir Juozapynės kalvas. Užlipus į PM bokštą ir pasidairius po apylinkes, galbūt ir įmanoma būtų įžiūrėti, kaip jis ateina... Pavasaris. Jam teks įveikti kalnus nebe balto sniego, ledo luistus. Pakelti saulę dar aukščiau, pakaitinti smarkiau, kad upeliai iš po jų ištrykštų ir nuvinguriuotų... Juk iki kalendorinės žiemos pabaigos vos savaitė liko...

 

Užmeskit akį į šiuos vaizdus. Nutįsę nuo stogų varvekliai – vienas iš pavasario užuomazgos pranašų. (Gerai, kad niekas nevaikšto po jais... Bet dėl visa ko po fotosesijos teko tas ledo žvakes nudaužyti.) Kai saulė vis aukščiau kyla dangaus skliautu ir sniegą verčia vandeniu, o naktimis ir paryčiais oi kaip dar šalvena! Bet PM teritorijoje ir aplink ją – vis dar gūdi žiema. Čia ji užtrunka kur kas ilgiau nei bet kur kitur, įskaitant Minsko plentą. Vadinasi, aną antradienį, per Užgavėnes, per tyliai šaukėme „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!” Per menkas buvo choras, kursantų truko. Ir ne vien dėl to... Sulauksime. Būsimųjų pasieniečių, pavasario ir karantino pabaigos. Su artėjančiu!