Paminėtos 83-iosios pasieniečio Aleksandro Barausko žūties metinės

Pasieniečių mokyklos bendruomenė paminėjo  83-iąsias pasieniečio Aleksandro Barausko žūties metines. Aleksandras Barauskas buvo pirmoji sovietinės okupacijos auka. Jo žūtis yra be galo svarbus Lietuvos istorijos įvykis, paneigiantis vis dar dažnai girdimas propagandines kalbas, neva prieš nepriklausomą Lietuvos Respubliką nebuvo panaudota ginkluota jėga, o Lietuva taikiai ir savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą.

Aleksandras Barauskas gimė 1899 m. liepos 12 dieną Panevėžio apskrityje, mažažemio ūkininko šeimoje. Anksti netekęs tėvo, patyrė daug vargo, kadangi turėjo išlaikyti motiną ir jaunesnius brolius.

1920 m. Aleksandras buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, į būtinąją karo tarnybą. kaip uolus, drausmingas ir tvarkingas karys, buvo paskirtas į Drausmės bataliono 2-ąją kuopą. Tarnaudamas kariuomenėje daug ir atkakliai mokėsi, išmoko skaityti ir rašyti. Tarnybą kariuomenėje baigė 1923 m. turėdamas viršilos laipsnį.

1929 m.  pradėjo tarnybą pasienio policijoje, Alytaus bare.

1932 m. surašytame Atestacijos lape,  apibūdinamas kaip:“ Politiškai patikimas, doras, kartais truputi per griežtas. Moka saugoti tarnybines paslaptis, drausmingas. Vertas paaukštinimo“.

Stropus, pareigingas pasienio policininkas buvo greitai pastebėtas ir įvertintas, todėl kitų metų viduryje paskirtas į pasienio policijos Alytaus baro 4-ąjį rajoną, sargybos viršininku.

Tarnaudamas Pasienio policijos Alytaus bare gyveno Perlojos miestelyje. Ten susipažino su vietine mergina Onute Bučinskaite. 1932 m. vasarą sukūrė šeimą, vėliau susilaikė dviejų dukterų.

Aleksandras  Barauskas pasižymėjo pavyzdingu elgesiu tarnyboje ir gera įtaka pavaldiniams. Buvo visada rimtas, tvarkingas, pastoviai vilkėjo pasieniečio uniformą, visada pasitempęs. Jis sakydavo – „aš tarnauju Lietuvai, jos labui, jos garbei, turiu būti pavyzdžiu visiems aplink esantiems ir žemiau esantiems darbuotojams“. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių Sąjungos narys.

Pasienietis  turėjo didelį autoritetą tarp sargybos vyrų. Įdomus faktas, kad Kalėdos visada buvo švenčiamos pas Barauskus, kur susirinkdavo visi laisvi nuo sargybos vyrai su žmonomis ir vaikais.

1939 m. Lietuvai atgavus sostinę Vilnių ir dalį Vilniaus krašto bei perkėlus valstybės sieną į rytus, buvo pergrupuotas ir perdislokuotas pasienio policijos Alytaus baras. 2-osios sargybos vyrams, vadovaujamiems sargybos viršininko Aleksandro Barausko, buvo patikėta saugoti 4 km ilgio, naujai demarkuotą valstybės sienos atkarpą. Ūtos kaime buvo įkurta 2-osios sargybos būstinė, ji

1940 m. birželio 15-oji buvo lemtinga ne tik Barauskų šeimai, bet ir visai Lietuvai. Vos už kelių šimtų metrų nuo sargybos būstinės, išilgai nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos, staigiam puolimui buvo pasirengę Raudonosios armijos daliniai. Prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija. 

Sovietų sąjunga šiam puolimui ruošėsi iš anksto. Dar 1940 m. pradžioje raudonarmiečiams buvo išleistas rusiškai lietuviškas pasikalbėjimų žodynėlis. Suprantama, kad tai nebuvo žodynėlis skirtas draugiškiems pokalbiams, siekiant pažinti kitos šalies papročius, tradicijas, kultūrą. Tai buvo rusiškomis raidėmis atspausdintos lietuviškos komandos, užkariautojams reikalingos suimant, areštuojant Lietuvos gyventojus.: „Rankas aukštyn!“, „Gulk!“, „Netriukšmauk!“, „Jei triukšmausi, užmušiu!“. Tų pačių metų birželio 10 d. Baltarusijos ypatingosios karinės apygardos vadas armijos generolas D. Pavlovas įsakė nedelsiant paruošti korpusą kariniams veiksmams, atlikti Lietuvos teritorijos giluminę žvalgybą. Buvo aptarti atliktos giluminės Lietuvos teritorijos žvalgybos rezultatai. Todėl kavalerijos korpusas buvo pilnai pasirengęs nelauktam Lietuvos puolimui.

Ankstų birželio 15-osios rytą, apie 20 raudonosios armijos kareivių, apšaudė Ūtos pasienio sargybos būstinę ir įsiveržė į vidų. Jėga išsivedė Aleksandrą į lauką. Vienas iš užpuolikų kirto kardu, pasienietis atrėmė kirtį kaire ranka, todėl jam buvo nukirsti keli kairės rankos pirštai. Po to buvo dar kartą smogta kardu. Kai A. Barauskas sužeistas nugriuvo, buvo šauta į galvą. Po kruvino susidorojimo užpuolikai skubiai pasišalino. A. B. buvo skubiai išvežtas vežimu pas gydytoją, tačiau pakeliui į ligoninę mirė. Pasienio policininkas  tapo pirmąją sovietų okupacijos auka.

A. Barauską pasieniečiai palaidojo Noškūnų kaime. Po kelių mėnesių  buvo perlaidotas garbingoje vietoje, Perlojos bažnyčios šventoriuje.

Svarbu pažymėti, kad ne tik nepriklausoma Lietuva sulaukė slapta perėjusių sieną žudikų iš Sovietų Sąjungos. Tą pačią naktį Latvijos Abrenės bataliono Maslenkų pasienio postą užpuolė smogikai, kurie nužudę keturis latvių pasieniečius skubiai pasišalino.

Įamžinant tragiškai žuvusio tarpukario Lietuvos pasieniečio Aleksandro Barausko  atminimą, 1992 m. minint mirusiojo žūties metines Ūtos kaime, netoli tos vietos kur žuvo pasienietis, buvo pašventintas paminklinis ąžuolinis kryžius.

2005 m.  A. Barauskas  po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino didžiuoju kryžiumi. Tais pačiais metais jam suteiktas kario savanorio statusas.

2006 m. Varėnos rinktinės užkarda pavadinta A. Barausko   vardu.

2010 m. A. Barauskas apdovanotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos atminimo ženklu.

Tais pačiais metais, Pasieniečių mokykla, gerbdama žuvusio atminimą, pavadino vieną iš auditorijų, A. Barausko vardu.

2013 m. Valstybės sienos apsaugos tarnybos iniciatyva buvo sukurtas A. Barausko atminimo medalis.

2015 m. patrulinio Valstybės sienos apsaugos tarnybos laivui suteiktas A. Barausko vardas.

2020 m. rugsėjo 15 d. Ūtos kaime, A. Barausko gyvenimo ir mirties vietoje buvo pastatytas paminklas.

Aleksandro Barausko žūties diena, kuri sutampa su Lietuvos okupacijos ir genocido diena, minima kasmet jo vardo užkardoje, žūties vietoje – Ūtos kaime ir palaidojimo vietoje –Perlojos bažnyčios šventoriuje.

Parengė Pasieniečių mokyklos muziejininkė Inga Šildiajevaitė

Atnaujinimo data: 2023-06-15

Taip pat skaitykite:

Tarptautinė patirtis Pasieniečių mokykloje: vizitas pagal Erasmus+ programą

Pasieniečių mokykloje – smalsūs ir aktyvūs svečiai iš Vilniaus

ERASMUS+ mobilumo vizitas Kroatijoje: patirtys, kurios stiprina mūsų profesinę bendruomenę

Pasieniečių mokykloje įvyko finalinės jaunųjų pasieniečių sporto žaidynės

35-eri atminties metai: Pasieniečių mokykloje pagerbtas Gintaras Žagunis